žiobuoti

žiobúoti, -úoja, -ãvo intr. Ds, Trgn, Sdk, Lkm, žióbuoti, -uoja, -avo Ut 1. žiopčioti: Jau nieko negirdėt, jau žiobúoja tylom Plš. Nusbaigs, jau žiobúoja [viščiukas] Lel. Sakyk, nežiobuok kaip žuvis A.Rūt. Toj karaliūčia žiobúoja viršuj sėdėdama, ušvydus šitokį poną, tik verda visa (ps.) Tvr. Žiobúoja kaip žuvis iš [v]andenio ištraukta Vj. Žiobúoja žiobúoja, o nepasako nieko, nepagali Klt. Paklaus kunigas poterių, tai žiobúosi atsistojęs Klt. Kai tik prisimena [išvarymą], žiobuoja, dūsauja, žodžio dusdama nebeištaria A.Rūt. | Kolei burna žiobúoja – valgai Dglš. 2. Švnč, Ck, Ut žr. žiovauti 1: Naktį nemiego[ja]u, tai žiobúoju Dglš. Vaiką ir supu, ir liūliuoju – ir vis žiobúoja Kkl. Vaikščiojant nevalgyt – vaikas visuomet žiobuos LTR(Tvr). 3. lekuoti: Ale nūnai ir deguma, šuva sėdi ir žiobúoja Arm. \ žiobuoti; sužiobuoti